Kaip aš atsikračiau teisininkės karjeros ir pradėjau gyventi fainiau

Kaip aš atsikračiau teisininkės karjeros ir pradėjau gyventi fainiau

Gegužę suėjo lygiai treji metai nuo to, kai ryžtingai išėjau iš darbo valstybinėje įstaigoje. Joje, esu įsistikinusi, turėjau visas galimybes, savybes ir perspektyvas gerai pavaryti: padaryti karjerą ir gyventi taip, kaip visą gyvenimą svajojo mano tėvai. Darbe buvau labai vertinama, gerbiama, globojama ir mylima savo kolegų, Vadovai buvo nuostabūs ir nuolat mokantys, kantrūs. Be to, buvau aktyvistė: organizuodavau šventes, vakarėlius, ne kartą vedžiau renginius, ir ant scenos lipau kaip šokėja, chorvedė ar renginių vedėja. Buvo daug gražių nuotykių, kuriuos su šypsena menu. Deja, nelaimingumo jausmas vis didėjo, tad 2015 m. sausio pirmąją, rašydama naujametines rezoliucijas, tvirtai nusprendžiau: i š e i s i u. Ir ne kur nors, o tiesiog – išeisiu.  Ir žiūrėsiu, kas bus.

Kretos Baltieji kalnai. Photo: Julija Minajeva

Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

#Nelaisvė. Darbas nuo 8 iki 5, Nuo pirmadienio iki penktadienio (o tiksliau – dar ir su nuolatiniais viršvalandžiais bei bylų nešimusi į namus). Turiu poreikį būti pati savo laiko, rutinos šeimininkė – noriu darbuotis iš namų arba iš ten, kur tuo metu esu/gyvenu. Trokštu pati planuotis, kiek laiko, ties kokiais projektais dirbsiu. To ir siekiau labiausiai.

#Beprasmybė. Nemačiau prasmės tame, ką darau. Teismai, bylos, kažkieno teisių gynimas – per daug  asmeninių interesų, dėmesio nevertų ginčų, nejaučiau, kad mano indėlis turi didesnės reikšmės visuomenei, valstybei ar man pačiai. O tai smarkiai demotyvavo.

#Popieriai. Labai daug darbo prie šabloninių tekstų, kodeksų, teisės normų. Labai daug laiko sugaišdavau “čiuožinėdama” per biurokratijos įkalnes. Buvo tiesiog labai labai gaila savo laiko ir energijos. Ir jaučiau, kad jokie pinigai to nekompensuos.

Norėjau daugiau laiko leisti #gamtoje, prie #jūros. Ypač vasarą. Buvo akivaizdu, kad teisininko profesija sunkiai derinama su šiuo poreikiu.

Nida. Photo: Julija Minajeva

Kaip viskas vyko?
Prisiskaičiau panašų kelią nuėjusių dabartinių freelancerių, nomad’ų, blogerių patarimų, ir sukaupiau pinigų sumą, kurios turėjo užtekti trims mėnesiams. Žinojau, kad ir po to viskas bus gerai. Taip ir klostėsi. Pasibaigus santaupoms (ir vasarai), gavau pasiūlymą padirbėti vadove treniruočių studijoje. Didžiąją laiko dalį darbavausi nuotoliniu būdu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tokioms pareigoms nepalankus ir neefektyvus. Išėjau darbuotis į sąmoningumo ir sveikos gyvensenos bei nuotykių festivalį Masters of calm: organizavau renginius, vykdžiau komunikaciją. Visa laimė – tai buvo puiki terpė darbuotis tiek biure, tiek gamtoje, tiek išvykus į užsienį. Pajutusi, kad išsisėmiau, atsisakiau renginių organizavimo ir pasilikau sau tik kalanetikos treniruotes, stovyklą SAU Kretoje.

Šiuo metu vis daugiau ir intensyviau užsiimu socialinių medijų komunikacija: kuriu turinį prekių ženklams, analizuoju jų pozicionavimą, konsultuoju. Šie darbai leidžia man labai lanksčiai planuotis rutiną, gyvenamą vietą (šį įrašą typinu viešėdama Palangoje). Labai gera vadovauti sau, girdėti savo ritmą, užduotis planuotis pagal nuotaiką. Apie tai, kad šis gyvenio būdas irgi turi savo kainą, jau rašiau čia ir čia.

Photo: Monika Do Photography

Ar kitąkart daryčiau ką nors kitaip? Taip, ryžtingiau ir anksčiau išeičiau iš ten, kur ne mano vieta. Ne veltui sakoma: a year from now youll wish you had started today (Po metų gailėsies nepradėjęs šiandien). Ar pakeliui pridariau klaidų, nuvyliau, susimoviau ir slystelėjau? Ne kartą. Užtat išmokau daug daug dalykų ir tobulėju toliau. Ar buvo baisu, sunku, trūko palaikymo? Kartais. Ar jaučiau visuomenės spaudimą? Taip, ypač savo pačios galvoje, hehehe. Ar teko keisti įpročius, peržiūrėti išlaidas, priiminėti radikalius sprendimus? Taip, ir dažnai. Ar vis dar apima panikos priepoliai apie tai, kas laukia ateity (ar nežlugsiu, nebankrutuosiu, gausiu pensiją (!), neliksiu visame tame viena)? Taip, bet jie kažkodėl vis retėja ir mažėja.

Taigi, kaip tai padaryti? Kaip išeiti iš ten, kur tau ne vieta? Kaip keistis? Detali instrukcija ir mano įžvalgos – kitame įraše po savaitės.

“It is worse to stay where one does not belong at all than to wander about lost for a while and looking for the psychic and soulful kinship one requires”
― Clarissa Pinkola Estés, Women Who Run With the Wolves: Myths and Stories of the Wild Woman Archetype.

Drakonai, kuriuos nugalėjau

Drakonai, kuriuos nugalėjau

Photo: Monika Dombrauskytė

Neseniai buvo mano gimtadienis, Tai toks laikas, kai mėgstu įsivertinti, kas gero nutiko per metus, ką išmokau ir kaip keičiausi. Tai – kaip dar vieni nauji metai, kai galima pasitikrinti, kaip sekasi statyti savo gyvenimo filmą. Man kasmet sekas vis geriau ir geriau. Tačiau, kodėl kievieni metai yra vis įspūdingesni? Įsivardinau dalykus, kurie daugelį metų labai trukdė gyventi, bendrauti, gerai jaustis. Dažnai stabdydavo ir neleisdavo siekti savo tikslų arba tiesiog mėgautis gyvenimu, Pavadinau juos drakonais. Labai mėgstu fantasy ir drakonus. Šįkart jie – blogiečiai. Ir turi vardus. Pradedam:
#silpna savivertė. Anksčiau nežinojau, kad (pagal nutylėjimą) esu n u o s t a b i ir verta meilės vien todėl, kad esu.  Ir kol to nežinojau, troškau, kad kolegos kasdien patvirtintų, kaip puikiai dirbu, kad užduotis atlieku geriausiai, kad esu nepakeičiama. Iš aplinkinių tyliai reikalaudavau dėmesio, meilės ir komplimentų. Buvo labai svarbu kur nors sužibėti arba išsišokti. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, ko esu verta, svajojau apie pripažinimą, reikšmingumą. O santykiuose? Pripažinau tik tokius, kuriuose esu toji vienintelė ir svarbiausia. Jei nesulaukdavau jo skambučio, užversdavau sms’ais. Rodės, jei visa aplinka neapipils manęs apdovanojimais ir titulais, būsiu nieko verta.
Ginklas –>> Į protą atvedė rašytoja Olga Valyaeva. Išmokau ir įsisamoninau, kad savivertė nepriklauso nuo pažymių, kitų vertinimo, pasiekimų. Tai – vidinis sprendimas mylėti save, puoselėti, gerbti, vertinti. Ir tai – kasdienis darbas.

#kompleksai. Čia tie balseliai, kurie nuolat šūkčiodavo apie netobulą figūrą, per trumpus nagus, jie priekaištaudavo, kad vis dar nemoku skaniai gaminti, stabdė nuo ketinimo išeiti į šokių aikštelę. Arba tyliai tyliai šnabždėjo, kad tiesiog nesu pakankamai gera draugė, nemoku pagalvoti apie kitus, padaryti jiems dovanų arba nustebinti mylimą žmogų.
Ginklas –>> Kasdien prisimenu mylėti save tokią, kokia esu. Klystančią, susimaunančią, ne idealią. Susikūriau net žaidimą: išgirstu balselį, identifikuoju “kompleksą”, ir ieškau būdų išmokti ko nors naujo, t.y., prašau patarimų, kaip galėčiau šią sritį pagerinti, formuoju naujus įpročius ir atrandu save iš naujo.

 

caption

Photo: Unsplash

#baimė parodyti savo silpnybes. Man vienas baisiausių dalykų visad būdavo parodyti savo silpnas vietas, pažeidžiamumą. Viena nemaloniausų situacijų, kai visi pamatydavo mano klaidą. Arba paaiškėdavo, kad kažko nemoku. Pažįstamas jausmas?
Ginklas –>> drąsa viešai susimauti. Šito išmokė ir naujus horizontus nupiešė įvairių mokymų vadovas, festivalio Masters of calm organizatorius Mindaugas Vidugiris. Jo užsiėmimų metu nuolat treniruojamės susimauti, suklysti, o kai tai nutinka, plojame vieni kitiems. Esmė, kad klaidos neišvengiamos, mes negalime veikti tobulai, ypač, jei darome dalykus pirmąkart. Aš patyriau, kad žymiai daugiau nuveikiu, patiriu, ir įdomiau, įvairiau, skaniau gyvenu, kai paleidau norą pasirodyti tobulai ar visada laimėti. Susimaunu nuolat, tačiau visada išmokstu naujų dalykų.

#kaukės. Bene sunkiausios kovos vyko su šiuo drakonu. Asmeninės koučingo sesijos, draugų pastebėjimai, mokytojų žinutės vedė sprendimo tapti savimi link. Viena mylimiausių kaukių buvo Patogioji. Užsidėdavau ją, ir niekad ant nieko nepykdavau. nesakydavau, kas man nepatinka, nereikšdavau kitokios nuomonės, stengdavausi patikti VISIEMS. Visada būti maloni. Kol žmonės pradėjo man sakyti, kad tai netikra. kad taip nebūna. ir aš neprivalau to daryti.
Ginklas –>> įsisamoninti, kad artimieji, draugai, partneriai myli mus tokius, kokie esame. Jie priima mus. Ir nori būti su tikrais žmonėmis, o ne aktoriais.

Photo: Julija Minajeva

#perfekcionizmas. Nepriekaištingas makiažas, tobulai išlyginti drabužiai, išieškotas skonis muzikai, filmams. Kasdien. Darbe tekstus, nuotraukas ar kt. produktus  į viešumą paleisdavau tik įdėjusi neproporcingai daug laiko, nuglancindama ir nušlifuodama iki (menamos) tobulybės. Viskas turėdavo būti atlikta dešimtukui. Ir kas iš to? Ar tai būtinai padėdavo parduoti (prekę)? Laimėti bylą ar foto-konkursą? Išmokau, kad aštuonetas – puikiausias pažymys vykdomiems projektams: jie padaromi per trumpesnį laiką, objektyviai atrodo gerai ir kokybiškai, Be to, tokiu būdu padarau daugiau darbų ir sudalyvauju daugiau projektų, įgaunu daugiau įgūdžių. Perfekcionizmo atsisakymas sumažino įtampas, išlaisvino, vėlgi sustiprino drąsą klysti. O tobulėti visada bus kur.
Ginklas — >> išmokti, kad  “Done is better than Perfect” ir pasikartoti Pareto dėsnį.

#Kas_ką_pagalvos. Oooo šitas – geriausias!! Ta prasme, velniškai džiaugiuosi sutraiškiusi šį drakoną, and never looked back. Atsižvelgiant į silpną savivertę, kompleksus, baimes ir kaukes, natūralu, kad kitų nuomonė man buvo be proto svarbi. Nesakau, kad dariau dalykus dėl kitų (visgi gyvenau savo gyvenimą, priimdama ne visada populiarius sprendimus ir būdama ištikima sau), tačiau man rūpėjo, ką pagalvos kolegos, pažįstami, ex’ai ar klasiokai bei mokytojai. Įtariu, kad nukovus aukščiau minėtus drakonus, šis nusibaigė natūralia mirtimi.
Ginklas –>> Vienas mokytojas nuolat kartoja “dont take yourself too fucking serious”. Ir jis teisus. Nėra čia ko susireikšminti. Svarbu, pirma išmokti patikti sau, mylėti, gerbti ir vertinti save. Įsisąmoninti, kad žmonės tikrai negalvoja apie mane, tiek, kiek aš įsivaizduoju (arba norėčiau, hehe). O jei visgi galvoja? Lektorė N. Balinskaja pasakytų: “Ką kiti galvoja apie mus, ne mūsų reikalas.”

Photo: Julija Minajeva

Ar čia jau viskas? Filmo pabaiga? Neeeee, kai kurie drakonai turi kelis gyvenimus, tad prabunda ir įvairiom formom duoda apie save žinoti. Kai kurių drakonų dar neįveikiau, mūšiai vyksta, ginklų turiu. Įdomios tos kovos, su paslydimais, žaizdom, mažytėm pergalėm, mokymusi pergudrauti, atpažinti, įveikti. Ir kuo toliau – tuo įdomiau.
Lėtas gyvenimas. Madingas gyvenimo būdas hipsteriams ar nauda kiekvienam?

Lėtas gyvenimas. Madingas gyvenimo būdas hipsteriams ar nauda kiekvienam?

#Slowliving, #Slowlifestyle, #Slowmovement. Jau kuris laikas populiarus ir geidžiamas gyvenimo būdas, siejamas su darbu nuotoliniu būdu, lanksčiu grafiku. Natūralu, kad monės dažnai #slowliving įsivaizduoja maždaug taip:
– gyvenimas hamake, kažkur Balyje, su MacBook’u ant įdegusių kelių lėtai atsakinėjant į isteriško kliento pastabas;
– hipsteriškas požiūris į darbą (noriu dirbu, noriu – ne, jei atsibodo pilstyt kavą – viską metu ir išvykstu mokyti jogos į Kolumbiją);
– melancholiškas menininkas, diriguojantis ties drobėmis, arba rašytojas, žvelgiantis pro vasarnamio terasą į palinkusį gluosnį.
Teisybė, šiems žmonėms gali būti būdingas neskubėjimas, gyvenimas šia diena, darbas “pagal nuotaiką”. Tačiau tai – tik paveikslas. Sukurtas įvaizdis ir nusipiešta istorija nebūtinai atitinka realybę. Rašytojai, start-up’eriai, dizaineriai dirba daug ir laikosi terminų. Todėl, kai aš kalbu apie Lėtą Gyvenimą, turiu minty ką kita.
Lėtas gyvenimas – tai kasdienis pasirinkimas. Gyvenimo būdas, Požiūris. Įpročiai. Sąmoningumas.
Nesvarbu, kur ir su kuo dirbame, gyvename, ką veikiame. Kiekvienas galime gyventi pilnai, visavertiškai ir LĖTAI.

Photo: Julija Minajeva

Kodėl aš renkuosi Lėtą Gyvenimą?

Nes man nepatinka:
– plaukti paviršiumi, prarasti laiko nuovoką, nepastebėti, kaip pralėkė diena.
– eiti miegoti su jausmu, kad šiandiena praėjo veltui.
netyčia paskandinti valandą ar dvi internete ar kilometriniuose chat’uose.
– kažkur skubėti rytais, pakeliui lyginant suknelę ir laistant grindis kava.
– valgyti įsispitrijus į youtube langą.
– apsikrauti daiktais ir turėti jų daug, negana to – nuolat matyti juos ant stalų, sofų, spintose. Ne, ne, ne.
– stresuoti, jaudintis ir nerimauti.
– skubėti.
– gyventi nesąmoningai, nekeliant klausimų, veikiant automatiškai ir iš inercijos.

Ką aš darau, kad gyvenčiau LĖTAI ir SĄMONINGAI?

Kokybiškas laikas kartu. Labiausiai praturtina, augina ir rūpinasi tie, kurie priima mane tokią, kokia esu, kurie palaiko, globoja ir myli. Jaučiuosi saugiai, kai mus sieja bendros vertybės, interesai, tikslai. Todėl bendrauju tik su šiais žmonėmis. Argi būtina vien dėl tradicijos bendrauti su kadaise labai gerais buvusiais draugais, su kuriais beveik niekas nebesieja? Arba su atsitiktiniais pažįstamais, kurie apdovanoja smalltalk’ais (tuščiažodžiavimais) arba (o ne!) – apkalbomis? Aš geriausiai jaučiuosi, kai su draugais kalbuosi apie tai, kas mums svarbu, apie vystomas idėjas, projektus, baimes, nepasitikėjimą, kai girdžiu patarimus arba klausimus, kurie “vedžioja” per vidinius žvyrkelius, padeda išgirsti save ir grynintis. (Beje, kaip palaikyti įdomų pokalbį, apie ką kalbėtis, kaip sužinoti kažką naujo ir įdomaus apie vienas kitą? Būtinai parašysiu ateityje, ir tai bus naujas jūsų santykių lygis).

One thing at a time. (Vienu metu – vienas darbas.) Lėtas gyvenimas niekaip nedraugauja su multitaskinimu. Multitaskinimas yra neefektyvus, varginantis ir nesveikas. Tai – iliuzija, kad padarome daug. Anksčiau labai didžiavausi, kad moku skirtingas užduotis daryti vienu metu, tačiau man ėmė nepatikti (po kokių gerų dviejų tokio darbo valandų) apimantis išsitaškymo jausmas. Šitaip veikdami mes nuolat sklandom kažkokiam garsų-vaizdų-minčių-trukdžių kosmose, gyvename paviršiuje. Man tai nemalonu, todėl aš iš vakaro susirašau darbų sąrašą, o iš ryto darau juos vieną po kito.
Kur dar pritaikyti One thing at a time? Visur. Mėgautis tuo, kas yra prieš akis. BŪTI ČIA IR DABAR.
Vairuoji automobilį, nešnekėk telefonu ir neklausyk audio knygų. Stebėk gatves, žmones. Pabūk su savimi, ypač – jei niekad nemedituoji.
Mažink triukšmą. Jei nesiklausai radijo, išjunk. Negamink valgyti, įsijungęs futbolo rungtynes. Daryk vieną dalyką.
Jei kalbi telefonu, nebrowsink tuo metu e-shop’e, juk tu negali sutelkti dėmesio ir kokybiškai klausytis. Negana to, pašnekovas jaučia, kad nesi šimtu procentų su juo. Ar tau jo vietoje patiktų tai?

Photo: Julija Minajeva

No-life’inimo minimizavimas. Aš riboju savo laiką internete ir dažniausiai jame būnu dviem tikslais: darbas ir edukacija. Todėl nerasite manęs žinių portaluose, TV, žaidimuose. Niekad. Apskritai labai rekomenduoju niekada ir niekur neskaityti žinių, neklausyti naujienų pranešimų. Jos dažniausiai neturi nieko bendro su mūsų asmeniniu gyvenimu ir tik gadina nuotaiką. O tos žinios, kurios mums tikrai aktualios, patikėkite manimi, tikrai pasieks. Drąsiai taip teigiu, nes šitaip gyvenu jau apie 10 metų.

Garsiniai telefonų signalai ir notification’ai. Aš pasirinkau išjungti viską, išskyrus telefono skambutį (o dažnai esu išjungusi net ir jį). Facebook’o, e-laiškų, Viber’io ir kiti pypsėjimai – ar jie džiugina? Taip pat nustačiau, kad ekrane niekad nemirksėtų naujos žinutės ir “nešokinėtų” Messenger’io veidukai. Ateis laikas, ir perskaitysiu. Tobuliausia būtų dukart per dieną, nustatytu laiku pasitikrinti socmedijas, paštą, ir, viską išjungus, gyventi toliau. Aš – dar pakeliui į tai. 🙂 Beje, prikurta nemažai apps’ų ar hack’ų, kaip, stokojant valios, nustatyti, kad telefonas pats atjungtų jus nuo interneto, ir neleistų no-lif’inti per ilgai. Jei kas nors bandys su jumis susisiekti dėl itin svarbių priežasčių, tai įmanoma padaryti nustatymuose.
Ir dar – telefoną reikia palikti už miegamojo ribų. Ir nesinaudoti internetu bent 2 valandas iki miego. Bandom? Čia ir man – asmeninis iššūkis. 🙂

Monitorius. Pastebėkime, kaip dirbame prie kompiuterių. Atidaryta bent 20 naršyklės langų, nuolat “gaudydami” žvilgsnį, mirkčioja tie patys notification’ai. Rašydami tekstą į Notes, nepastebimai “nuvairuojam” į Gmailą, o po to žiū – jau ir skęstam FB timeline. Vėl tas pats, atseit, multitaskinimas. Mokslininkai jau daug kartų paskaičiavo, kad iššvaistome labai daug savo laiko tokiom nesąmonėm. Kam tai? Jei dirbi – dirbk. Išjunk viską lauk. Jei nereikia interneto, uždaryk browser’ius. Jei reikia – išjunk savo socmedijas.
Ir nusivalyk stalą, nuimk nuo jo nenaudojamus daiktus. Ir nevalgyk dirbdamas prie kompo. Niekada.

Gaminu lėtai ir pasirūpinu estetika. Na gerai, visi žino, kad aš beveik negaminu, bet kai tai darau, pabūnu tame. Su morkom, keptuvėm, prieskoniais ir kvapais. Mėgstu estetiką, tad man svarbu nors minimaliai paserviruoti stalą, o jei ant jo – gražūs vienodi indai, gėlės – super! Prie tokio stalo visai kitaip bendraujasi. Norisi  šnekėtis apie gražius dalykus, žiūrint į akis. Dėkoti prieš valgį. Ir – jokių serialų! Šitą jau išmokau 🙂 Aš tikiu, kad valgymas kartu suartina, todėl, jei tik įmanoma, labai kviečiu laukti vieniems kitų vakarienei, pasirūpinti asmeniniais poreikiais, niekur neskubėti ir mėgautis kompanija.

Photo: Julija Minajeva

Vaikštau. Taip, aš mėgstu dviračius ir eksremalų sportą, tačiau mintys geriausiai dėliojasi ir gražūs pokalbiai vyniojasi lėtai vaikštant palei upę ar jūrą. Pastebint peizažus ir stabtelint juos nufotografuoti (akimis). Tuo pačiu įdėmiai klausant pašnekovo, savų minčių ar muzikos.

Išmetu daiktus. Jau daug laiko populiarus minimalizmas, ekomada ir tvarus vartojimas užpildo mūsų namus. Mažiau daiktų, neplanuotų pirkinių, neapgalvotų garderobo papildymų. Mažiau priežiūros jiems ir kitų rūpesčių. Daugiau – švaros ir tvarkos. Todėl viską, ko nenaudoju bent pusę metų – atiduodu, dovanoju, išmetu. Nuostabus jausmas. Išsilaisvinimo ir lengvumo.

Įsivaizduokite, kaip vien naujų įpročių įtvirtinimas (mažiau interneto, garsų, multitaskinimo, daiktų, beprasmių santykių) atriboja mus nuo chaoso, bereikalingos dinamikos ir kažkokio, atseit  #fakebusy ritmo. Atsiranda vietos savęs girdėjimui, sąmoningiems veiksmams (kuomet nustojame ieškoti raktų ar telefonų, laikydami juos rankose), įsivyrauja vidinis gylis, intuicija. Stresas užleidžia vietą atsipalaidavimui ir aiškiam žinojimui ko noriu, ką darau, kam ir kodėl man to reikia. Tai – visiškai kita gyvenimo kokybė. Štai ką aš vadinu Lėtu Gyvenimu.

“The trouble with simple living is that, though it can be joyful, rich, and creative, it isn’t simple.” (D.J. Longacre).

Gyvenimas kaime, ir kodėl aš čia atsikraustysiu

Gyvenimas kaime, ir kodėl aš čia atsikraustysiu

“I felt once more how simple and frugal a thing is happiness: <…> a roast chestnut, a wretched little brazier, the sound of the sea.”, Zorba the Greek, Nikos Kazantzakis.

Kas pusę metų atvykstu į Kretos salą savaitei, dviem ar trim. Dalį laiko darbuojuosi Stovyklose SAU, likusią – ilsiuosi ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu kaime. Niekada nepasiilgstu Vilniaus ar kito didmiesčio. Kodėl?
Gyvenimas kaime yra neįpareigojantis ir tykus. Čia gieda gaidžiai, iš ryto giesmes plešia paukščiai, mekena ožkos ir varpeliais skimbčioja avys. Čia – visada esu šalia gamtos. Ir ne bet kokios – laukinės, dažnai – visai žmogaus nepaliestos.
Čia – visad grynas oras, daug vaikščiojimo, nuolatinio judesio.
Čia – neretušuotas, nenuglancintas gamtos gaivalų grožis.
Čia – kalnai. Įžeminantys, kartais – rūstūs, bandantys ribas ir jėgas, ištvermę.
Čia – erdvūs horizontai, kurie išlaisvina. Sėdėdama ant uolos krašto labiau savimi tikiu ir drąsiau svajoju. Viskas yra įmanoma.
Čia – jūra. O kas yra jūra? Tai – visas gyvenimas. Neišmatuojama laimė ir tikėjimas, besidriekiantis per   nesibaigiančius horizontus.
Čia – tarpekliai, kuriuose jaučiuosi mažas vabalas, o dievas – galingas ir didžiulis. Tarpeklis man – lyg bažnyčia.
Čia – pro atvirą langą nakčia girdžiu jūros ošimą, o pabudus – išeinu į kiemą basomis (!) pėdomis. Kasdien.
Čia – vesdama Jurgos dukrą į darželį visad į plaukus įsisegu oleandro ar jazmino žiedą ir jaučiuosi pati gražiausia. Beje, saulei išbučiavus veidą, įsitvirtina #nomakeup įprotis.

Photo: Julija Minajeva

Čia – žmonės paprasti kaip dvi kapeikos. Klesti santykiai santykiai ir santykiai. Ryšys mezgamas rytiniais kalimera (gr. labas rytas), rankų mostais ar iškalbingais žvilgsniais.
Čia sveikinasi ne tik praeiviai, bet ir pravažiuojančių automobilių vairuotojai. (Juokiuosi, kad kai kurie vietiniai jau ir pravardes turi: juodam pikape pro šalį prašvilpia “gangsteris”, o žolių pirkti einame pas “raganą”.)
Čia – kasdienybę diktuoja vėjas: pasisuks vakaris ar nustebins pietys, toks bus bangavimas, o bangos lems, ką veiksi rytoj: išplauksi į jūrą, o gal kažkur važiuosi, ir tai, mano nuomone, labai romantiška.
Čia – gyvenimas lėtas ir saulėtas.
Čia – niekas niekada nežino, kokia yra jūros vandens temperatūra.
Čia – rojus vegetarams ir veganams.
Čia – atstumai matuojami minutėmis ar valandomis, o ne kilometrais.
Čia – šypsausi be priežasties ir daug. Nes gyvenu.
Čia man kažkaip lengviau įžvelgti esmę ir paprastos kasdienybės grožį: pusryčių pajūry magiją, kavos puodelio paunksmėj skonį. žiburiuojančio naktinio uosto kitoje įlankoje viliones.
Čia – nebesvarbu, kas ką galvoja apie mane. Nejaučiu įtampos, susireikšminimo, noro pasirodyti.
Čia – atokaitoje ištirpsta šlovės, pripažinimo, reikšmingumo poreikis.
Čia – viskas paprasta, nuoširdu, tikra. Kartais – primityvu, kažkiek provincialu. Tai kas?
Užtat man dar lengviau būti savimi. Jaustis mylimai ir priimtai. Nes čia už nerakinamų namų durų, atlapotos žmonių širdys. Ir meilė.

Photos: Julija Minajeva

Veltui pavydite, arba tobulas gyvenimas irgi užknisa

Veltui pavydite, arba tobulas gyvenimas irgi užknisa

Prasidėjo mano trečioji savaitė Kretoje. Dvi savaites atsidžiaugiau stovyklomis, daug keliavau, bendravau, kūriau atmosferą, net gaminau valgyti. Dabar jaučiuosi išsekusi ir išsisėmusi. iki tokio lygio, kad, sėdėdama terasoje su pasakišku vaizdu į smaragdinę jūrą, salas ir žuvėdras, noriu tik verkti. Nes nebedžiugina. Nes, kai pavargstu nuo intensyvo, net mano svajonių gyvenimas, kurį pati susikūriau, užknisa. Net mano jūra, dėl kurios gyvenu, tampa neįdomi ir dar priekaištaujanti – Julija, tai gal nemoki jausti dėkingumo už tai, ką turi? Nebevertini? Realiai žinau, kad visa tai – nuovargis. Pailsėsiu, ir praeis. Todėl šįkart – ne apie nuovargį. Šįkart – apie nematomą laisvo, nepriklausomo, freelance gyvenimo pusę. Apie tai, kiek pastangų reikia, kad jis vyktų, ir kad visur mūšiai vienodi, skiriasi tik drakonai.
Savidisciplina. Freelanceriui nereikia anksti keltis, būti ofise, laikytis griežto kitų primesto grafiko. todėl turiu būti pakankamai stipri, kad 6 ryto jau kilčiau iš lovos. Kad susiplanuočiau dienos maitinimąsi. Kad prisėsčiau prie darbų, nes, nesant įsipareigojimų kitiems, gali visą dieną prabimbinėti. Todėl esu susiplanavusi, jog kas rytą, patį efektyviausią laiką nuo 8 iki 11 h skiriu protiniam darbui. Kas dieną mankštinuosi. Kas dieną daug einu arba renkuosi kitą aktyvią laisvalaikio formą. Kas dieną rūpinuosi savo plaukais, nagais, oda. Kas dieną – aibės įpročių ir ritualų. Tam, kad būtų sistema, tvarka, aiškumas.

Kasdienė mankšta. Galvojate, kad aš kasryt nekantraudama tiesiu jogos kilimėlį? Tikrai ne. Pavyzdžiui, šįryt – pasižiūrėjau į kilimėlį, ir pasidarė bloga. Nenoriu daryti mankštos. Gal neturiu jėgų arba nuotaikos. Gal – abiejų. Tačiau dažnai vis tiek priimu sprendimą nors 20 min. pasimankštinti. Įpročio, sveikatos ir valios stiprinimo vardan. Taigi, ramiai: mes, treneriai – irgi žmonės, ir mankštos idėja ne visada prilygsta šokoladinių ledų malonumui.

Mitybos režimas. Laisvas darbo grafikas neturi išbalansuoti normalaus maitinimosi, todėl pusryčiai, pietūs, vakarienė, pakankamas skysčių kiekis – privalomi. Kita vertus, dažnai darbuojuosi savo virtuvėje, todėl čia turiu susilaikyti nuo pagundų ištisai gurkšnoti kavą arba užkandžiauti. Kadangi esu vegetarė, nevalgau to, ano, trečio. Nuolat tenka atidžiai rinktis produktus, analizuoti, skaityti sudėtis. Daugiau nei mėnesį trunka #sugarfreelife (atsisakiau rafinuoto baltojo cukraus). Viskas gerai, ir viskas faina, bet kartais tikrai nervina, kai negaliu nusipirkti raugintų kopūstų arba padažo, nes juose yra cukraus!!

Atostogos. Kadangi pati freelancer’io kasdienybė yra beribė ir freestyle, tai, net prasidėjus atostogoms, nelabai jaučiu skirtumo. Dažnai prarandu tą šventės jausmą, kurį jūs visi patiriate, ištrūkę iš savo biurų ar verslų. Aš gi – pakeičiu aplinką, kur nors išvyktu, bet realiai ir toliau turiu tiek pat (ar net mažiau) laisvės kaip ir namuose. Todėl turiu ieškoti džiugesio kituose dalykuose.

Photo Credits

Photo: Unsplash

 

Ne visos atostogos yra atostogos. Dažnai tai būna workation (išvyka, kelionė, atostogos, kurių metu dalis laiko skiriama darbui). Pavyzdžiui, vykstu prie jūros, tačiau ten bent kartą per dieną vedu treniruotę, organizuoju renginį ar intensyviai bendrauju su žmonėmis. Arba išvažiuoju slidinėti, tačiau nors valandą per dieną atsakinėju į laiškus ar rūpinuosi FB komunikacija. Išeina, kad nuolat levituoju tokiam tarpiniam variante – nei normaliai dirbu, nei normaliai ilsiuosi. Prie to jau seniai pripratau, tačiau kartais jaučiu, kad norėtųsi maksimaliai panirti arba į viena arba į kita. Toks būties modelis dažnai “taško”, gerokai apsunkina sąmoningą buvimą “čia ir dabar”.

Pinigai. Būna mėnesių, kuomet neuždirbtu nė cento, būna – smarkiau padirbėjus, ateina daugiau finansinės naudos (įvairiom formom). Vadinasi nuolat gyvenu nestabilume ir kruopščiame biudžeto planavime. Tvirtai žinau, kad toks nesaugumas – ne kiekvienam. Man irgi pasitaiko “panikos priepuolių”, nerimo dėl artėjančios mokesčių dienos ar stiprių abejonių dėl didesnio pirkinio.

Prarasti hobiai. Taip jau būna, kad veikla, buvusi hobiu, malonumu, pabėgimu nuo kasdienybės virsta pajamų šaltiniu arba ima užimti vis daugiau vietos gyvenime. Ir štai tos pačios treniruotės, kurias taip mylėjau, nebeveža. Ne tik nesinori vesti jų kitiems, nevilioja net pačiai ant kilimėlio stotis. Kyla įtampa ir pesimizmas. Tada ateina suvokimas, kad svarbiausia – saikas. Ieškau balanso tarp pajamų, hobių, laiko jiems skyrimo. Yra ir gera žinia: čia atsiveria erdvė naujiems hobiams, atradimams, nuotykiams.

Ar toks freestyle gyvenimas blogesnis/geresnis už tradicinį grafiką? Nemanau. Jie tiesiog kitokie, skirtingi. Labai savotiški. O žmonės, pasirinkę vieną arba kitą, mokosi savas pamokas, laiko savus egzaminus ir gyvenimu mėgaujasi savaip.

Nors kartais tikrai atrodo, kad paprasčiau būtų įsistatyti save į samdomo, tradicinio darbo rėmus, kur daug kas suplanuota už mane, suorganizuota, kur stabiliau ir saugiau, aš, visgi, renkuosi būtent tokį gyvenimo būdą, Jis – puiki aikštelė mokytis priimti, paleisti, žvelgti kūrybiškai, tobulėti ir augti, pažaboti prisirišimo, lūkesčių, neišmanymo drakonus.

 

Pati sau įkvėpimas arba 3 svarbiausi žingsniai į sėkmę

Pati sau įkvėpimas arba 3 svarbiausi žingsniai į sėkmę

Man patinka sekti kitų žmonių sėkmės istorijas, žiūrėti įžymybių interviu su patarimais, skaityti garsių lektorių instrukcijas ir įtakingų bloger’ių straipsnius. Tačiau, ar įkvėpti turi ir gali tik kiti? Nemanau. Ypač po to, kai vieną dieną,  koučingo sesijos su mano drauge Rūta Adamonyte metu, ji man pasiūlė vieną dalyką: sako, susirašyk visas savo sėkmės istorijas, ir paieškok, kas jas visas sieja, gal jos turi bendrų komponentų. Juk, jei kartojasi tam tikri elementai, juos būtina taikyti kuriant savo #instagramovertąateitį.
Aš taip ir padariau. Ir atradau tris visa siejančius dalykus. Man akivaizdu, kad šie trys žingsniai būdingi ne tik mano sėkmės istorijoms, tačiau gali tapti ir Jūsų svajonės įgyvendinimo dalimi.
Taigi, labai trumpai – sėkmės istorijos:

Prieš ketverius metus tapau mylima ir vertinama kalanetikos trenere. 10 metų vadybinio,  pardavimų bei teisinio darbo stažas, nebaigusi sporto mokyklų ir neįgijusi trenerio ar darbo su žmonių grupėmis patirties. Tiesiog vieną dieną parašiau laišką trenerei, mokytojai, įkvėpėjai Aistei Gustei, papasakojau, kad “vedu” treniruotes savo namuose, ir štai po kelių mėnesių  pravedžiau savo pirmąją bandomąją kalanetikos treniruotę žinomoje, garsioje ir populiarioje Vilniaus treniruočių studijoje, po ko man iškart buvo pasiūlytas darbas.

Tapau populiariausio, garsiausio ir didžiausio sveikos gyvensenos, sąmoningo gyvenimo ir nuotykių festivalio Masters of calm bendrakūrėja. Neišmanydama rinkodaros, renginių organizavimo, dizaino ar socialinių medijų. Tiesiog parašiau organizatoriams laišką, atėjau į susitikimą, ir man iškart buvo pasiūlyta darbuotis renginio komunikacijos srityje.

Tapau jogos trenere Neringos paplūdimiuose. Turėdama vos metų treniruočių vedimo patirtį, žinodama, kad Neringoje jogą veda tikrai aukštos kvalifikacijos ir itin patyrę mokytojai, tiesiog parašiau nuoširdų laišką organizatoriams, nusiunčiau savo CV, ir man buvo pasiūlytos net dvi savaitės treniruočių Nidoje ir Juodkrantėje. Artėjanti vasara bus jau ketvirtoji šiame romantiškame amplua.

 

Photo: Monika Dombrauskytė

Tapau Stovyklų Kretoje organizatore ir trenere. Niekada gyvenime neorganizavusi stovyklų užsienyje, nepažinodama tų, pas kuriuos važiuoju, drebėdama, kad galiu žiauriai susimauti, ryžausi rinkti grupę į stovyklą, ir nuo to laiko jau trečius metus buriu žmones į 7 olives viešbutį, ir esu fantastiškų ir sveikų atostogų bendrakūrėja.

Tapau samdoma treniruočių studijos vadove. o vėliau – ir freelancer’e, nes prieš trejus metus ryžausi išeiti iš širdžiai tolimo ir idėjiškai svetimo, rimto ir stabilaus darbo, ir užsiimti tik įdomiais, prasmingais ir įkvepiančiais projektais.

Tai – tik dalis – tačiau šviežiausių – mano sėkmės istorijų. (Viena, kol kas pati įspūdingiausia, dar bręsta ir auga, tačiau Jūs apie ją būtinai sužinosite ir perskaitysite, pažadu).

Photo: Monika Dombrauskytė

O dabar – kaip man visa tai pavyko, ir, kas sieja visas šias istorijas?

1. Mačiau save JAU tai darant. Užsimerkdavau, ir “įkeldavau” save į paveiksliuką, kuriame noriu atsidurti: mokytoja treniruočių salėje, trenere paplūdimyje ant kilimėlių, leidžianti visą vasarą prie jūros freelancinimo laisvėje, dirbančią ant šezlongo su puodeliu kavos ir greitu internetu. Kartais – darydavau vizualinius koliažus iš žurnalų. Kartais dienoraštyje rašydavau apie tai, ko noriu ir kur save matau. Svarbu: svajodavau ir galvodavau apie tai kasdien. Be sistemos ar vidinės įtampos, tačiau – nuolat.

2. “Ai, pabandysiu”. Tai svarbiausias žingsnis, tai veiksmas, realus ėjimas į nežinią su nuostata “ai, pabandysiu”. Tai – laiško parašymas, nepaisant to, kad galbūt nepasitikiu savimi iki galo, arba neturiu pajautos, kad tikrai tikrai čia mano vieta. Tai – sprendimas vis tiek tai padaryti, nors ir NESU TAM PASIRUOŠUSI. Čia reikia šiek tiek beprotybės ir nepamatuotos, (kažkiek naivios) drąsos, avantiūrizmo ir… neprisirišimo prie rezultato. Svarbu: jausti lengvumą ir paleidimą suvokiant, kad niekas gali ir neįvykti.

3. Nuoširdumas su savimi, atvirumas savo baimėms, mintims ir norams. Aiškiai jaučiau ir žinojau, kad man patinka mankštos ir aš noriu vesti jas kitiems žmonėms, todėl ir rašiau tiems, pas kuriuos norėjau tas mankštas vesti. Arba beldžiausi pas tuos, kurie, žinojau – gali priartinti mane prie svajonės gyventi prie jūros.  Arba, būdama tikra, kad noriu prisidėti prie populiaraus festivalio organizavimo, nuoširdžiai prisipažinau, kokią vertę galiu sukurti ir tvirtai tą deklaravau. Svarbu: atvirumas su savimi ir aiškus žinojimas, KODĖL man to reikia.

Ar visa tai visada suveikia 100 procentų? Tikrai ne. Dažnai atsitrenkiu į tylą, sulaukiu “ne” arba gaunu išvis ne tai, ko prašiau. Štai ir dabar darbuojuos ties tokiais projektais ar tikslais, kurie ir patys – migloti, ir kelias iki jų duobėtas, nepažįstamas, dar ir BAISUS! Bet taip – tik dar įdomiau. Neturiu jokių garantijų, kad man pasiseks. Bet… ai, pabandysiu.

Photo: Monika Dombrauskytė

Kodėl, būdama trisdešimt trejų, atrodau geriau nei dvidešimties?

Kodėl, būdama trisdešimt trejų, atrodau geriau nei dvidešimties?

Photo: Rita Bačytė, ADITI kalanetikos studija

Rodos, paradoksas, tiesa? Juk jaunystė puošia? Tačiau – nebūtinai, ir ne visus. Mano jaunystė buvo audringa, ištaškyta ir perpildyta iliuzijų bei daugiadienių rūko. Visa laimė, kad dabar yra smarkiai kitaip. Papasakosiu apie pokyčius, vykusius pastarųjų penkerių metų laikotarpyje.

Svoris, figūra ir sportas. Kai buvau jauna, nesirūpinau mityba ar judesiu. Viskas buvo duota gamtos, atrodžiau ir jaučiausi gerai. Kurį laiką. Vėliau dalykai keitėsi, tik ne iš karto tai pastebėjau. Deja, ties dvidešimt penktais – septintais savo gyvenimo metais, jau vargiai įtilpdavau į 42 drabužių dydį. Akivaizdu, kad tuomet, skirtingai nei dabar,  apsipirkinėti drabužių parduotuvėse ir fotografuotis tikrai labai nemėgau.
Nuėjau sportuoti iš smalsumo. Mane užkabino kalanetika, pilatesas, joga. Įtraukė taip, kad niekad nesportavusi, ėmiau daryti tai kasdien. Po kelerių metų pati tapau kalanetikos mokytoja. Ši sąmoninga, moteriška jogos pusseserė susiaurino mano kūną net dviem dydžiais. Ir tai buvo tik pirmieji žingsniai darnesnio ir dailesnio gyvenimo link! (Norisi išbandyti kalanetiką? Labai kviečiu į ADITI kalanetikos studiją.)
Miegas. Beveik keturiolika metų truko vakarėliai iki saulės patekėjimo, prabaliavotos vasaros po atviru dangumi, išnešti savaitgaliai muzikiniuose open-airuose. Tačiau vienas toks lemtingas festivalis Masters of calm apvertė viską. Nuvažiavau, išklausiau kelias paskaitas ir, susižavėjusi tvarkingos dienotvarkės idėja, pakeičiau miego režimą. Kasdien keldavausi 5 ryto. guldavausi apie 22 val. Ir taip – pusę metų. Visa tai sugražino odos skaistumą, optimizmą ir žibėjimą akyse. Kasdien anksti keliuosi-guluosi septynias dienas per savaitę, ir tai yra absoliutus game changer’is.
Alkoholis ir cigaretės. Iš pradžių mečiau rūkyti (nors, prisipažinsiu, kurį laiką net sportuodama tai dariau). O vėliau, sąmoningumo poreikis atvedė iki visiško alkoholio atsisakymo. Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi, kad nepadariau to dar anksčiau.
Mityba. Prieš septynerius metus atsisakiau mėsos, po trejų metų – žuvies, šiuo metu jau esu gerokai sumažinusi kiaušinių, pieno produktų kiekį ir atsisakiusi rafinuoto cukraus. Aš visą laiką jaučiu kažkokį švaros ir skaidrumo pojūtį. Esu tikra, kad cruelty-free ir sąmoninga mityba veikia sveikatą, savijautą, išvaizdą.
Drabužiai ir kosmetika. Pradėjau ieškoti savo stiliaus. Savo spalvų. Tinkantys ir gražūs rūbai visiškai keičia savijautą. Mokiausi dažytis bei pintis kasas. Kur? Youtube. Šukuosenos, papuošalai, nauja suknelė gali būti smulkmena, tačiau ji keičia: mimikas, gestus, žvilgsnį ir tą patį akių žibėjimą. Gatvėje sutikti buvę kolegos ar grupiokai neatpažindavo, o kai atpažindavo, teiraudavosi, “kas tau nutiko”.
Meilė sau. visa tai, kas išvardinta viršuje, sąlygoja meilę sau. Kuo rūpinamės, tą įsimylime ir dar labiau vertiname, gerbiame ir švytime. Mylint save, natūraliai norisi mylėti ir kitus, skleisti gėrį ir rūpestį aplink.
Pasitikėjimas (ir buvimas) savimi. Nuoširdžiai tikiu, kad pasitikintis savimi žmogus ir patrauklus, ir kviečiantis bendrauti. Aš pagaliau išmokau nusiimti kaukes ir visada būti savimi. Tai – labai daug. Bet kelionė šio taško link buvo ilga ir nepatogi.
Gyvenimo būdas. Pasirinkau nebedirbti (ofisinio) darbo, kuris kelia stresą. Pasirinkau aplinką ir žmones, kurie yra sąmoningi, mokosi būti atviri ir nuoširdūs. Pasirinkau gyventi lėtai ir sąmoningai. Kuo daugiau leidžiant laiko gamtoje, prie jūros.

Dabar jaučiuosi gerokai laimingesnė. Ir toji laimė ateina ne su pripažinimu, šlove, finansine sėkme ar įspūdingomis kelionėmis. Ji ateina kaip kiekvienos dienos pasirinkimas. Būti dėkingai ir laimingai. Mokantis naujų, įkvepiančių dalykų. Einant į priekį. Augant ir tobulėjant. Keliant sau vis įdomesnius iššūkius ir patiriant vis turtingesnį ir sąmoningesnį gyvenimą. Įprasminant save. Mylint.

Gyvenimas kaip filmas

Gyvenimas kaip filmas

Photo: Monika Dombrauskytė

Life is a combination of magic & pasta” – F. Fellini.

Pastaraisiais metais vis dažniau išgirstu frazę “Tu, Julija, gyveni svajonių gyvenimą”. Manau, kad aplinkiniai taip sako, nes jie žino, kad:

  • jau treji metai kaip nebedirbu “normalioje” darbovietėje nuo 8 iki 5.
  • Pusę vasaros praleidžiu prie Baltijos jūros svečiuodamasi pas draugus arba vesdama nemokamus jogos užsiėmimus centriniuose Neringos paplūdimiuose.
  • Mažiausiai mėnesį per metus būnu Kretoje, kur organizuoju sąmoningumo ir laukinių kelionių džiaugsmo perpildytas stovyklas.
  • Mano kasdienybė užpildyta smagiais ir naudingais užsiėmimais, mokausi riedėti longboard’u, riedučiais, o žiemą slidinėju.
  • Itin rūpinuosi savo savijauta bei sveikata, todėl kasdien mankštinuosi savarankiškai arba vedu moteriškas ir harmoningas treniruotes Aditi kalanetikos studijoje.
  • Mane supa ištikimi, palaikantys ir tikri draugai, su kuriais mokomės bendrauti atvirai, nuoširdžiai, auginame vieni kitus ir šiaip smagiai leidžiame laiką.
  • Gyvenu lėtai ir mokausi klausytis savęs. Esu laisva nuo terminų, grafikų arba streso, tačiau mano rutina kupina disciplinos ir sveikų įpročių.
  • Šiuo metu kuriu itin gražius, turiningus ir labai atvirus santykius su savo antrąja puse, ir tai labai smarkiai prisideda prie mano svajonių gyvenimo paveikslo.

Mano ateities planuose – slidinėjimo sezonas Alpėse, kelionės kemperiu bei gyvenimas kaime.

Ar lengva šitaip gyventi? Ar lengva žiūrėti šį filmą?

Tikrai – ne. Nes visų pirma reikia išdrįsti svajoti apie tai. O po to dar ir veiksmų imtis. Beveik kasdien patirti nestabilumą ir neužtikrintumą. Dažnai jausti finansinį nesaugumą. Kartais stokoti palaikymo (ypač iš tėvų). Patirti abejones ir vis balansuoti tarp nepasitikėjimo savimi ir (lengvabūdiškos) drąsos. Visas šis nepatogumas – kaina, kurią turiu mokėti už tai, ką turiu ir kur esu. Tačiau tas jausmas, kad esu ištikima sau, kad gyvenu tiek laisvai ir įdomiai, kiek man pačiai reikia, yra verti šios kainos. Patirtis ir savęs pažinimas, įkvėpimas veda mane į priekį ir kelia #instagramovertogyvenimo kartelę dar aukščiau.