Photo: Monika Dombrauskytė

Neseniai buvo mano gimtadienis, Tai toks laikas, kai mėgstu įsivertinti, kas gero nutiko per metus, ką išmokau ir kaip keičiausi. Tai – kaip dar vieni nauji metai, kai galima pasitikrinti, kaip sekasi statyti savo gyvenimo filmą. Man kasmet sekas vis geriau ir geriau. Tačiau, kodėl kievieni metai yra vis įspūdingesni? Įsivardinau dalykus, kurie daugelį metų labai trukdė gyventi, bendrauti, gerai jaustis. Dažnai stabdydavo ir neleisdavo siekti savo tikslų arba tiesiog mėgautis gyvenimu, Pavadinau juos drakonais. Labai mėgstu fantasy ir drakonus. Šįkart jie – blogiečiai. Ir turi vardus. Pradedam:
#silpna savivertė. Anksčiau nežinojau, kad (pagal nutylėjimą) esu n u o s t a b i ir verta meilės vien todėl, kad esu.  Ir kol to nežinojau, troškau, kad kolegos kasdien patvirtintų, kaip puikiai dirbu, kad užduotis atlieku geriausiai, kad esu nepakeičiama. Iš aplinkinių tyliai reikalaudavau dėmesio, meilės ir komplimentų. Buvo labai svarbu kur nors sužibėti arba išsišokti. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, ko esu verta, svajojau apie pripažinimą, reikšmingumą. O santykiuose? Pripažinau tik tokius, kuriuose esu toji vienintelė ir svarbiausia. Jei nesulaukdavau jo skambučio, užversdavau sms’ais. Rodės, jei visa aplinka neapipils manęs apdovanojimais ir titulais, būsiu nieko verta.
Ginklas –>> Į protą atvedė rašytoja Olga Valyaeva. Išmokau ir įsisamoninau, kad savivertė nepriklauso nuo pažymių, kitų vertinimo, pasiekimų. Tai – vidinis sprendimas mylėti save, puoselėti, gerbti, vertinti. Ir tai – kasdienis darbas.

#kompleksai. Čia tie balseliai, kurie nuolat šūkčiodavo apie netobulą figūrą, per trumpus nagus, jie priekaištaudavo, kad vis dar nemoku skaniai gaminti, stabdė nuo ketinimo išeiti į šokių aikštelę. Arba tyliai tyliai šnabždėjo, kad tiesiog nesu pakankamai gera draugė, nemoku pagalvoti apie kitus, padaryti jiems dovanų arba nustebinti mylimą žmogų.
Ginklas –>> Kasdien prisimenu mylėti save tokią, kokia esu. Klystančią, susimaunančią, ne idealią. Susikūriau net žaidimą: išgirstu balselį, identifikuoju “kompleksą”, ir ieškau būdų išmokti ko nors naujo, t.y., prašau patarimų, kaip galėčiau šią sritį pagerinti, formuoju naujus įpročius ir atrandu save iš naujo.

 

caption

Photo: Unsplash

#baimė parodyti savo silpnybes. Man vienas baisiausių dalykų visad būdavo parodyti savo silpnas vietas, pažeidžiamumą. Viena nemaloniausų situacijų, kai visi pamatydavo mano klaidą. Arba paaiškėdavo, kad kažko nemoku. Pažįstamas jausmas?
Ginklas –>> drąsa viešai susimauti. Šito išmokė ir naujus horizontus nupiešė įvairių mokymų vadovas, festivalio Masters of calm organizatorius Mindaugas Vidugiris. Jo užsiėmimų metu nuolat treniruojamės susimauti, suklysti, o kai tai nutinka, plojame vieni kitiems. Esmė, kad klaidos neišvengiamos, mes negalime veikti tobulai, ypač, jei darome dalykus pirmąkart. Aš patyriau, kad žymiai daugiau nuveikiu, patiriu, ir įdomiau, įvairiau, skaniau gyvenu, kai paleidau norą pasirodyti tobulai ar visada laimėti. Susimaunu nuolat, tačiau visada išmokstu naujų dalykų.

#kaukės. Bene sunkiausios kovos vyko su šiuo drakonu. Asmeninės koučingo sesijos, draugų pastebėjimai, mokytojų žinutės vedė sprendimo tapti savimi link. Viena mylimiausių kaukių buvo Patogioji. Užsidėdavau ją, ir niekad ant nieko nepykdavau. nesakydavau, kas man nepatinka, nereikšdavau kitokios nuomonės, stengdavausi patikti VISIEMS. Visada būti maloni. Kol žmonės pradėjo man sakyti, kad tai netikra. kad taip nebūna. ir aš neprivalau to daryti.
Ginklas –>> įsisamoninti, kad artimieji, draugai, partneriai myli mus tokius, kokie esame. Jie priima mus. Ir nori būti su tikrais žmonėmis, o ne aktoriais.

Photo: Julija Minajeva

#perfekcionizmas. Nepriekaištingas makiažas, tobulai išlyginti drabužiai, išieškotas skonis muzikai, filmams. Kasdien. Darbe tekstus, nuotraukas ar kt. produktus  į viešumą paleisdavau tik įdėjusi neproporcingai daug laiko, nuglancindama ir nušlifuodama iki (menamos) tobulybės. Viskas turėdavo būti atlikta dešimtukui. Ir kas iš to? Ar tai būtinai padėdavo parduoti (prekę)? Laimėti bylą ar foto-konkursą? Išmokau, kad aštuonetas – puikiausias pažymys vykdomiems projektams: jie padaromi per trumpesnį laiką, objektyviai atrodo gerai ir kokybiškai, Be to, tokiu būdu padarau daugiau darbų ir sudalyvauju daugiau projektų, įgaunu daugiau įgūdžių. Perfekcionizmo atsisakymas sumažino įtampas, išlaisvino, vėlgi sustiprino drąsą klysti. O tobulėti visada bus kur.
Ginklas — >> išmokti, kad  “Done is better than Perfect” ir pasikartoti Pareto dėsnį.

#Kas_ką_pagalvos. Oooo šitas – geriausias!! Ta prasme, velniškai džiaugiuosi sutraiškiusi šį drakoną, and never looked back. Atsižvelgiant į silpną savivertę, kompleksus, baimes ir kaukes, natūralu, kad kitų nuomonė man buvo be proto svarbi. Nesakau, kad dariau dalykus dėl kitų (visgi gyvenau savo gyvenimą, priimdama ne visada populiarius sprendimus ir būdama ištikima sau), tačiau man rūpėjo, ką pagalvos kolegos, pažįstami, ex’ai ar klasiokai bei mokytojai. Įtariu, kad nukovus aukščiau minėtus drakonus, šis nusibaigė natūralia mirtimi.
Ginklas –>> Vienas mokytojas nuolat kartoja “dont take yourself too fucking serious”. Ir jis teisus. Nėra čia ko susireikšminti. Svarbu, pirma išmokti patikti sau, mylėti, gerbti ir vertinti save. Įsisąmoninti, kad žmonės tikrai negalvoja apie mane, tiek, kiek aš įsivaizduoju (arba norėčiau, hehe). O jei visgi galvoja? Lektorė N. Balinskaja pasakytų: “Ką kiti galvoja apie mus, ne mūsų reikalas.”

Photo: Julija Minajeva

Ar čia jau viskas? Filmo pabaiga? Neeeee, kai kurie drakonai turi kelis gyvenimus, tad prabunda ir įvairiom formom duoda apie save žinoti. Kai kurių drakonų dar neįveikiau, mūšiai vyksta, ginklų turiu. Įdomios tos kovos, su paslydimais, žaizdom, mažytėm pergalėm, mokymusi pergudrauti, atpažinti, įveikti. Ir kuo toliau – tuo įdomiau.