“I felt once more how simple and frugal a thing is happiness: <…> a roast chestnut, a wretched little brazier, the sound of the sea.”, Zorba the Greek, Nikos Kazantzakis.

Kas pusę metų atvykstu į Kretos salą savaitei, dviem ar trim. Dalį laiko darbuojuosi Stovyklose SAU, likusią – ilsiuosi ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu kaime. Niekada nepasiilgstu Vilniaus ar kito didmiesčio. Kodėl?
Gyvenimas kaime yra neįpareigojantis ir tykus. Čia gieda gaidžiai, iš ryto giesmes plešia paukščiai, mekena ožkos ir varpeliais skimbčioja avys. Čia – visada esu šalia gamtos. Ir ne bet kokios – laukinės, dažnai – visai žmogaus nepaliestos.
Čia – visad grynas oras, daug vaikščiojimo, nuolatinio judesio.
Čia – neretušuotas, nenuglancintas gamtos gaivalų grožis.
Čia – kalnai. Įžeminantys, kartais – rūstūs, bandantys ribas ir jėgas, ištvermę.
Čia – erdvūs horizontai, kurie išlaisvina. Sėdėdama ant uolos krašto labiau savimi tikiu ir drąsiau svajoju. Viskas yra įmanoma.
Čia – jūra. O kas yra jūra? Tai – visas gyvenimas. Neišmatuojama laimė ir tikėjimas, besidriekiantis per   nesibaigiančius horizontus.
Čia – tarpekliai, kuriuose jaučiuosi mažas vabalas, o dievas – galingas ir didžiulis. Tarpeklis man – lyg bažnyčia.
Čia – pro atvirą langą nakčia girdžiu jūros ošimą, o pabudus – išeinu į kiemą basomis (!) pėdomis. Kasdien.
Čia – vesdama Jurgos dukrą į darželį visad į plaukus įsisegu oleandro ar jazmino žiedą ir jaučiuosi pati gražiausia. Beje, saulei išbučiavus veidą, įsitvirtina #nomakeup įprotis.

Čia – žmonės paprasti kaip dvi kapeikos. Klesti santykiai santykiai ir santykiai. Ryšys mezgamas rytiniais kalimera (gr. labas rytas), rankų mostais ar iškalbingais žvilgsniais.
Čia sveikinasi ne tik praeiviai, bet ir pravažiuojančių automobilių vairuotojai. (Juokiuosi, kad kai kurie vietiniai jau ir pravardes turi: juodam pikape pro šalį prašvilpia “gangsteris”, o žolių pirkti einame pas “raganą”.)
Čia – kasdienybę diktuoja vėjas: pasisuks vakaris ar nustebins pietys, toks bus bangavimas, o bangos lems, ką veiksi rytoj: išplauksi į jūrą, o gal kažkur važiuosi, ir tai, mano nuomone, labai romantiška.
Čia – gyvenimas lėtas ir saulėtas.
Čia – niekas niekada nežino, kokia yra jūros vandens temperatūra.
Čia – rojus vegetarams ir veganams.
Čia – atstumai matuojami minutėmis ar valandomis, o ne kilometrais.
Čia – šypsausi be priežasties ir daug. Nes gyvenu.
Čia man kažkaip lengviau įžvelgti esmę ir paprastos kasdienybės grožį: pusryčių pajūry magiją, kavos puodelio paunksmėj skonį. žiburiuojančio naktinio uosto kitoje įlankoje viliones.
Čia – nebesvarbu, kas ką galvoja apie mane. Nejaučiu įtampos, susireikšminimo, noro pasirodyti.
Čia – atokaitoje ištirpsta šlovės, pripažinimo, reikšmingumo poreikis.
Čia – viskas paprasta, nuoširdu, tikra. Kartais – primityvu, kažkiek provincialu. Tai kas?
Užtat man dar lengviau būti savimi. Jaustis mylimai ir priimtai. Nes čia už nerakinamų namų durų, atlapotos žmonių širdys. Ir meilė.