Gegužę suėjo lygiai treji metai nuo to, kai ryžtingai išėjau iš darbo valstybinėje įstaigoje. Joje, esu įsistikinusi, turėjau visas galimybes, savybes ir perspektyvas gerai pavaryti: padaryti karjerą ir gyventi taip, kaip visą gyvenimą svajojo mano tėvai. Darbe buvau labai vertinama, gerbiama, globojama ir mylima savo kolegų, Vadovai buvo nuostabūs ir nuolat mokantys, kantrūs. Be to, buvau aktyvistė: organizuodavau šventes, vakarėlius, ne kartą vedžiau renginius, ir ant scenos lipau kaip šokėja, chorvedė ar renginių vedėja. Buvo daug gražių nuotykių, kuriuos su šypsena menu. Deja, nelaimingumo jausmas vis didėjo, tad 2015 m. sausio pirmąją, rašydama naujametines rezoliucijas, tvirtai nusprendžiau: i š e i s i u. Ir ne kur nors, o tiesiog – išeisiu.  Ir žiūrėsiu, kas bus.

Kretos Baltieji kalnai. Photo: Julija Minajeva

Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

#Nelaisvė. Darbas nuo 8 iki 5, Nuo pirmadienio iki penktadienio (o tiksliau – dar ir su nuolatiniais viršvalandžiais bei bylų nešimusi į namus). Turiu poreikį būti pati savo laiko, rutinos šeimininkė – noriu darbuotis iš namų arba iš ten, kur tuo metu esu/gyvenu. Trokštu pati planuotis, kiek laiko, ties kokiais projektais dirbsiu. To ir siekiau labiausiai.

#Beprasmybė. Nemačiau prasmės tame, ką darau. Teismai, bylos, kažkieno teisių gynimas – per daug  asmeninių interesų, dėmesio nevertų ginčų, nejaučiau, kad mano indėlis turi didesnės reikšmės visuomenei, valstybei ar man pačiai. O tai smarkiai demotyvavo.

#Popieriai. Labai daug darbo prie šabloninių tekstų, kodeksų, teisės normų. Labai daug laiko sugaišdavau “čiuožinėdama” per biurokratijos įkalnes. Buvo tiesiog labai labai gaila savo laiko ir energijos. Ir jaučiau, kad jokie pinigai to nekompensuos.

Norėjau daugiau laiko leisti #gamtoje, prie #jūros. Ypač vasarą. Buvo akivaizdu, kad teisininko profesija sunkiai derinama su šiuo poreikiu.

Nida. Photo: Julija Minajeva

Kaip viskas vyko?
Prisiskaičiau panašų kelią nuėjusių dabartinių freelancerių, nomad’ų, blogerių patarimų, ir sukaupiau pinigų sumą, kurios turėjo užtekti trims mėnesiams. Žinojau, kad ir po to viskas bus gerai. Taip ir klostėsi. Pasibaigus santaupoms (ir vasarai), gavau pasiūlymą padirbėti vadove treniruočių studijoje. Didžiąją laiko dalį darbavausi nuotoliniu būdu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tokioms pareigoms nepalankus ir neefektyvus. Išėjau darbuotis į sąmoningumo ir sveikos gyvensenos bei nuotykių festivalį Masters of calm: organizavau renginius, vykdžiau komunikaciją. Visa laimė – tai buvo puiki terpė darbuotis tiek biure, tiek gamtoje, tiek išvykus į užsienį. Pajutusi, kad išsisėmiau, atsisakiau renginių organizavimo ir pasilikau sau tik kalanetikos treniruotes, stovyklą SAU Kretoje.

Šiuo metu vis daugiau ir intensyviau užsiimu socialinių medijų komunikacija: kuriu turinį prekių ženklams, analizuoju jų pozicionavimą, konsultuoju. Šie darbai leidžia man labai lanksčiai planuotis rutiną, gyvenamą vietą (šį įrašą typinu viešėdama Palangoje). Labai gera vadovauti sau, girdėti savo ritmą, užduotis planuotis pagal nuotaiką. Apie tai, kad šis gyvenio būdas irgi turi savo kainą, jau rašiau čia ir čia.

Photo: Monika Do Photography

Ar kitąkart daryčiau ką nors kitaip? Taip, ryžtingiau ir anksčiau išeičiau iš ten, kur ne mano vieta. Ne veltui sakoma: a year from now youll wish you had started today (Po metų gailėsies nepradėjęs šiandien). Ar pakeliui pridariau klaidų, nuvyliau, susimoviau ir slystelėjau? Ne kartą. Užtat išmokau daug daug dalykų ir tobulėju toliau. Ar buvo baisu, sunku, trūko palaikymo? Kartais. Ar jaučiau visuomenės spaudimą? Taip, ypač savo pačios galvoje, hehehe. Ar teko keisti įpročius, peržiūrėti išlaidas, priiminėti radikalius sprendimus? Taip, ir dažnai. Ar vis dar apima panikos priepoliai apie tai, kas laukia ateity (ar nežlugsiu, nebankrutuosiu, gausiu pensiją (!), neliksiu visame tame viena)? Taip, bet jie kažkodėl vis retėja ir mažėja.

Taigi, kaip tai padaryti? Kaip išeiti iš ten, kur tau ne vieta? Kaip keistis? Detali instrukcija ir mano įžvalgos – kitame įraše po savaitės.

“It is worse to stay where one does not belong at all than to wander about lost for a while and looking for the psychic and soulful kinship one requires”
― Clarissa Pinkola Estés, Women Who Run With the Wolves: Myths and Stories of the Wild Woman Archetype.