#Slowliving, #Slowlifestyle, #Slowmovement. Jau kuris laikas populiarus ir geidžiamas gyvenimo būdas, siejamas su darbu nuotoliniu būdu, lanksčiu grafiku. Natūralu, kad monės dažnai #slowliving įsivaizduoja maždaug taip:
– gyvenimas hamake, kažkur Balyje, su MacBook’u ant įdegusių kelių lėtai atsakinėjant į isteriško kliento pastabas;
– hipsteriškas požiūris į darbą (noriu dirbu, noriu – ne, jei atsibodo pilstyt kavą – viską metu ir išvykstu mokyti jogos į Kolumbiją);
– melancholiškas menininkas, diriguojantis ties drobėmis, arba rašytojas, žvelgiantis pro vasarnamio terasą į palinkusį gluosnį.
Teisybė, šiems žmonėms gali būti būdingas neskubėjimas, gyvenimas šia diena, darbas “pagal nuotaiką”. Tačiau tai – tik paveikslas. Sukurtas įvaizdis ir nusipiešta istorija nebūtinai atitinka realybę. Rašytojai, start-up’eriai, dizaineriai dirba daug ir laikosi terminų. Todėl, kai aš kalbu apie Lėtą Gyvenimą, turiu minty ką kita.
Lėtas gyvenimas – tai kasdienis pasirinkimas. Gyvenimo būdas, Požiūris. Įpročiai. Sąmoningumas.
Nesvarbu, kur ir su kuo dirbame, gyvename, ką veikiame. Kiekvienas galime gyventi pilnai, visavertiškai ir LĖTAI.

Photo: Julija Minajeva

Kodėl aš renkuosi Lėtą Gyvenimą?

Nes man nepatinka:
– plaukti paviršiumi, prarasti laiko nuovoką, nepastebėti, kaip pralėkė diena.
– eiti miegoti su jausmu, kad šiandiena praėjo veltui.
netyčia paskandinti valandą ar dvi internete ar kilometriniuose chat’uose.
– kažkur skubėti rytais, pakeliui lyginant suknelę ir laistant grindis kava.
– valgyti įsispitrijus į youtube langą.
– apsikrauti daiktais ir turėti jų daug, negana to – nuolat matyti juos ant stalų, sofų, spintose. Ne, ne, ne.
– stresuoti, jaudintis ir nerimauti.
– skubėti.
– gyventi nesąmoningai, nekeliant klausimų, veikiant automatiškai ir iš inercijos.

Ką aš darau, kad gyvenčiau LĖTAI ir SĄMONINGAI?

Kokybiškas laikas kartu. Labiausiai praturtina, augina ir rūpinasi tie, kurie priima mane tokią, kokia esu, kurie palaiko, globoja ir myli. Jaučiuosi saugiai, kai mus sieja bendros vertybės, interesai, tikslai. Todėl bendrauju tik su šiais žmonėmis. Argi būtina vien dėl tradicijos bendrauti su kadaise labai gerais buvusiais draugais, su kuriais beveik niekas nebesieja? Arba su atsitiktiniais pažįstamais, kurie apdovanoja smalltalk’ais (tuščiažodžiavimais) arba (o ne!) – apkalbomis? Aš geriausiai jaučiuosi, kai su draugais kalbuosi apie tai, kas mums svarbu, apie vystomas idėjas, projektus, baimes, nepasitikėjimą, kai girdžiu patarimus arba klausimus, kurie “vedžioja” per vidinius žvyrkelius, padeda išgirsti save ir grynintis. (Beje, kaip palaikyti įdomų pokalbį, apie ką kalbėtis, kaip sužinoti kažką naujo ir įdomaus apie vienas kitą? Būtinai parašysiu ateityje, ir tai bus naujas jūsų santykių lygis).

One thing at a time. (Vienu metu – vienas darbas.) Lėtas gyvenimas niekaip nedraugauja su multitaskinimu. Multitaskinimas yra neefektyvus, varginantis ir nesveikas. Tai – iliuzija, kad padarome daug. Anksčiau labai didžiavausi, kad moku skirtingas užduotis daryti vienu metu, tačiau man ėmė nepatikti (po kokių gerų dviejų tokio darbo valandų) apimantis išsitaškymo jausmas. Šitaip veikdami mes nuolat sklandom kažkokiam garsų-vaizdų-minčių-trukdžių kosmose, gyvename paviršiuje. Man tai nemalonu, todėl aš iš vakaro susirašau darbų sąrašą, o iš ryto darau juos vieną po kito.
Kur dar pritaikyti One thing at a time? Visur. Mėgautis tuo, kas yra prieš akis. BŪTI ČIA IR DABAR.
Vairuoji automobilį, nešnekėk telefonu ir neklausyk audio knygų. Stebėk gatves, žmones. Pabūk su savimi, ypač – jei niekad nemedituoji.
Mažink triukšmą. Jei nesiklausai radijo, išjunk. Negamink valgyti, įsijungęs futbolo rungtynes. Daryk vieną dalyką.
Jei kalbi telefonu, nebrowsink tuo metu e-shop’e, juk tu negali sutelkti dėmesio ir kokybiškai klausytis. Negana to, pašnekovas jaučia, kad nesi šimtu procentų su juo. Ar tau jo vietoje patiktų tai?

Photo: Julija Minajeva

No-life’inimo minimizavimas. Aš riboju savo laiką internete ir dažniausiai jame būnu dviem tikslais: darbas ir edukacija. Todėl nerasite manęs žinių portaluose, TV, žaidimuose. Niekad. Apskritai labai rekomenduoju niekada ir niekur neskaityti žinių, neklausyti naujienų pranešimų. Jos dažniausiai neturi nieko bendro su mūsų asmeniniu gyvenimu ir tik gadina nuotaiką. O tos žinios, kurios mums tikrai aktualios, patikėkite manimi, tikrai pasieks. Drąsiai taip teigiu, nes šitaip gyvenu jau apie 10 metų.

Garsiniai telefonų signalai ir notification’ai. Aš pasirinkau išjungti viską, išskyrus telefono skambutį (o dažnai esu išjungusi net ir jį). Facebook’o, e-laiškų, Viber’io ir kiti pypsėjimai – ar jie džiugina? Taip pat nustačiau, kad ekrane niekad nemirksėtų naujos žinutės ir “nešokinėtų” Messenger’io veidukai. Ateis laikas, ir perskaitysiu. Tobuliausia būtų dukart per dieną, nustatytu laiku pasitikrinti socmedijas, paštą, ir, viską išjungus, gyventi toliau. Aš – dar pakeliui į tai. 🙂 Beje, prikurta nemažai apps’ų ar hack’ų, kaip, stokojant valios, nustatyti, kad telefonas pats atjungtų jus nuo interneto, ir neleistų no-lif’inti per ilgai. Jei kas nors bandys su jumis susisiekti dėl itin svarbių priežasčių, tai įmanoma padaryti nustatymuose.
Ir dar – telefoną reikia palikti už miegamojo ribų. Ir nesinaudoti internetu bent 2 valandas iki miego. Bandom? Čia ir man – asmeninis iššūkis. 🙂

Monitorius. Pastebėkime, kaip dirbame prie kompiuterių. Atidaryta bent 20 naršyklės langų, nuolat “gaudydami” žvilgsnį, mirkčioja tie patys notification’ai. Rašydami tekstą į Notes, nepastebimai “nuvairuojam” į Gmailą, o po to žiū – jau ir skęstam FB timeline. Vėl tas pats, atseit, multitaskinimas. Mokslininkai jau daug kartų paskaičiavo, kad iššvaistome labai daug savo laiko tokiom nesąmonėm. Kam tai? Jei dirbi – dirbk. Išjunk viską lauk. Jei nereikia interneto, uždaryk browser’ius. Jei reikia – išjunk savo socmedijas.
Ir nusivalyk stalą, nuimk nuo jo nenaudojamus daiktus. Ir nevalgyk dirbdamas prie kompo. Niekada.

Gaminu lėtai ir pasirūpinu estetika. Na gerai, visi žino, kad aš beveik negaminu, bet kai tai darau, pabūnu tame. Su morkom, keptuvėm, prieskoniais ir kvapais. Mėgstu estetiką, tad man svarbu nors minimaliai paserviruoti stalą, o jei ant jo – gražūs vienodi indai, gėlės – super! Prie tokio stalo visai kitaip bendraujasi. Norisi  šnekėtis apie gražius dalykus, žiūrint į akis. Dėkoti prieš valgį. Ir – jokių serialų! Šitą jau išmokau 🙂 Aš tikiu, kad valgymas kartu suartina, todėl, jei tik įmanoma, labai kviečiu laukti vieniems kitų vakarienei, pasirūpinti asmeniniais poreikiais, niekur neskubėti ir mėgautis kompanija.

Photo: Julija Minajeva

Vaikštau. Taip, aš mėgstu dviračius ir eksremalų sportą, tačiau mintys geriausiai dėliojasi ir gražūs pokalbiai vyniojasi lėtai vaikštant palei upę ar jūrą. Pastebint peizažus ir stabtelint juos nufotografuoti (akimis). Tuo pačiu įdėmiai klausant pašnekovo, savų minčių ar muzikos.

Išmetu daiktus. Jau daug laiko populiarus minimalizmas, ekomada ir tvarus vartojimas užpildo mūsų namus. Mažiau daiktų, neplanuotų pirkinių, neapgalvotų garderobo papildymų. Mažiau priežiūros jiems ir kitų rūpesčių. Daugiau – švaros ir tvarkos. Todėl viską, ko nenaudoju bent pusę metų – atiduodu, dovanoju, išmetu. Nuostabus jausmas. Išsilaisvinimo ir lengvumo.

Įsivaizduokite, kaip vien naujų įpročių įtvirtinimas (mažiau interneto, garsų, multitaskinimo, daiktų, beprasmių santykių) atriboja mus nuo chaoso, bereikalingos dinamikos ir kažkokio, atseit  #fakebusy ritmo. Atsiranda vietos savęs girdėjimui, sąmoningiems veiksmams (kuomet nustojame ieškoti raktų ar telefonų, laikydami juos rankose), įsivyrauja vidinis gylis, intuicija. Stresas užleidžia vietą atsipalaidavimui ir aiškiam žinojimui ko noriu, ką darau, kam ir kodėl man to reikia. Tai – visiškai kita gyvenimo kokybė. Štai ką aš vadinu Lėtu Gyvenimu.

“The trouble with simple living is that, though it can be joyful, rich, and creative, it isn’t simple.” (D.J. Longacre).