Viskas prasidėjo dar tada, kai pati darbavausi “nuo 8 iki 5”. Ir kaip tik tuo laikotarpiu pasaulis ir aplinka darėsi vis išmanesni ir greitesni. Tuometinėje darbovietėje patirdavau daug streso (buvau teisininkė), per pietų pertrauką vaikščiodama palei Nerį svajojau, kad galėčiau susikurti tokį gyvenimą, kuriame esu pati savo rutinos šeimininkė, pati vadovauju sau ir gyvenu neprisirišusi prie miesto, darbovietės ar grafikų.

Šiandien būtent taip ir yra. Vedu jogą, kalanetiką ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ne tik sporto studijose, bet ir paplūdimiuose, festivaliuose.

Kasdien susirandu sau įdomių veiklų komunikacijos ar fotografijos srityje ir, interneto dėka, visa tai darau ten, kur tuo metu esu.

Bet lėtas gyvenimas yra ne tik freelancinimas. Juo mėgautis gali bet kas ir bet kur. Tai – lėti pusryčiai. Žiūrint pro langą, kalbantis su artimu žmogumi, vartant naują interjero žurnalą. Tai – lėtos kelionės, kur mažai planuoji,  ekspromtu užsibūni pakelės lagūnoje savaitei. Tai – sprendimas visą dieną praleisti lovoje ir klausytis naujų albumų arba lietaus. Tai – lėtas pietų gaminimas pro langą stebint jūros horizontą. Tai – leidimas sau daryti tai, ką nori čia ir dabar.

Gyvendama kiek įmanoma lėčiau, turiu galimybę filtruoti tai, ko man nereikia, girdėti save ir tikrintis, ar esu laiminga šioje akimirkoje. Lėtas gyvenimas nuolat primena būti sąmoningam, dėkingam, tikram.