Man patinka sekti kitų žmonių sėkmės istorijas, žiūrėti įžymybių interviu su patarimais, skaityti garsių lektorių instrukcijas ir įtakingų bloger’ių straipsnius. Tačiau, ar įkvėpti turi ir gali tik kiti? Nemanau. Ypač po to, kai vieną dieną,  koučingo sesijos su mano drauge Rūta Adamonyte metu, ji man pasiūlė vieną dalyką: sako, susirašyk visas savo sėkmės istorijas, ir paieškok, kas jas visas sieja, gal jos turi bendrų komponentų. Juk, jei kartojasi tam tikri elementai, juos būtina taikyti kuriant savo #instagramovertąateitį.
Aš taip ir padariau. Ir atradau tris visa siejančius dalykus. Man akivaizdu, kad šie trys žingsniai būdingi ne tik mano sėkmės istorijoms, tačiau gali tapti ir Jūsų svajonės įgyvendinimo dalimi.
Taigi, labai trumpai – sėkmės istorijos:

Prieš ketverius metus tapau mylima ir vertinama kalanetikos trenere. 10 metų vadybinio,  pardavimų bei teisinio darbo stažas, nebaigusi sporto mokyklų ir neįgijusi trenerio ar darbo su žmonių grupėmis patirties. Tiesiog vieną dieną parašiau laišką trenerei, mokytojai, įkvėpėjai Aistei Gustei, papasakojau, kad “vedu” treniruotes savo namuose, ir štai po kelių mėnesių  pravedžiau savo pirmąją bandomąją kalanetikos treniruotę žinomoje, garsioje ir populiarioje Vilniaus treniruočių studijoje, po ko man iškart buvo pasiūlytas darbas.

Tapau populiariausio, garsiausio ir didžiausio sveikos gyvensenos, sąmoningo gyvenimo ir nuotykių festivalio Masters of calm bendrakūrėja. Neišmanydama rinkodaros, renginių organizavimo, dizaino ar socialinių medijų. Tiesiog parašiau organizatoriams laišką, atėjau į susitikimą, ir man iškart buvo pasiūlyta darbuotis renginio komunikacijos srityje.

Tapau jogos trenere Neringos paplūdimiuose. Turėdama vos metų treniruočių vedimo patirtį, žinodama, kad Neringoje jogą veda tikrai aukštos kvalifikacijos ir itin patyrę mokytojai, tiesiog parašiau nuoširdų laišką organizatoriams, nusiunčiau savo CV, ir man buvo pasiūlytos net dvi savaitės treniruočių Nidoje ir Juodkrantėje. Artėjanti vasara bus jau ketvirtoji šiame romantiškame amplua.

 

Photo: Monika Dombrauskytė

Tapau Stovyklų Kretoje organizatore ir trenere. Niekada gyvenime neorganizavusi stovyklų užsienyje, nepažinodama tų, pas kuriuos važiuoju, drebėdama, kad galiu žiauriai susimauti, ryžausi rinkti grupę į stovyklą, ir nuo to laiko jau trečius metus buriu žmones į 7 olives viešbutį, ir esu fantastiškų ir sveikų atostogų bendrakūrėja.

Tapau samdoma treniruočių studijos vadove. o vėliau – ir freelancer’e, nes prieš trejus metus ryžausi išeiti iš širdžiai tolimo ir idėjiškai svetimo, rimto ir stabilaus darbo, ir užsiimti tik įdomiais, prasmingais ir įkvepiančiais projektais.

Tai – tik dalis – tačiau šviežiausių – mano sėkmės istorijų. (Viena, kol kas pati įspūdingiausia, dar bręsta ir auga, tačiau Jūs apie ją būtinai sužinosite ir perskaitysite, pažadu).

Photo: Monika Dombrauskytė

O dabar – kaip man visa tai pavyko, ir, kas sieja visas šias istorijas?

1. Mačiau save JAU tai darant. Užsimerkdavau, ir “įkeldavau” save į paveiksliuką, kuriame noriu atsidurti: mokytoja treniruočių salėje, trenere paplūdimyje ant kilimėlių, leidžianti visą vasarą prie jūros freelancinimo laisvėje, dirbančią ant šezlongo su puodeliu kavos ir greitu internetu. Kartais – darydavau vizualinius koliažus iš žurnalų. Kartais dienoraštyje rašydavau apie tai, ko noriu ir kur save matau. Svarbu: svajodavau ir galvodavau apie tai kasdien. Be sistemos ar vidinės įtampos, tačiau – nuolat.

2. “Ai, pabandysiu”. Tai svarbiausias žingsnis, tai veiksmas, realus ėjimas į nežinią su nuostata “ai, pabandysiu”. Tai – laiško parašymas, nepaisant to, kad galbūt nepasitikiu savimi iki galo, arba neturiu pajautos, kad tikrai tikrai čia mano vieta. Tai – sprendimas vis tiek tai padaryti, nors ir NESU TAM PASIRUOŠUSI. Čia reikia šiek tiek beprotybės ir nepamatuotos, (kažkiek naivios) drąsos, avantiūrizmo ir… neprisirišimo prie rezultato. Svarbu: jausti lengvumą ir paleidimą suvokiant, kad niekas gali ir neįvykti.

3. Nuoširdumas su savimi, atvirumas savo baimėms, mintims ir norams. Aiškiai jaučiau ir žinojau, kad man patinka mankštos ir aš noriu vesti jas kitiems žmonėms, todėl ir rašiau tiems, pas kuriuos norėjau tas mankštas vesti. Arba beldžiausi pas tuos, kurie, žinojau – gali priartinti mane prie svajonės gyventi prie jūros.  Arba, būdama tikra, kad noriu prisidėti prie populiaraus festivalio organizavimo, nuoširdžiai prisipažinau, kokią vertę galiu sukurti ir tvirtai tą deklaravau. Svarbu: atvirumas su savimi ir aiškus žinojimas, KODĖL man to reikia.

Ar visa tai visada suveikia 100 procentų? Tikrai ne. Dažnai atsitrenkiu į tylą, sulaukiu “ne” arba gaunu išvis ne tai, ko prašiau. Štai ir dabar darbuojuos ties tokiais projektais ar tikslais, kurie ir patys – migloti, ir kelias iki jų duobėtas, nepažįstamas, dar ir BAISUS! Bet taip – tik dar įdomiau. Neturiu jokių garantijų, kad man pasiseks. Bet… ai, pabandysiu.

Photo: Monika Dombrauskytė