Prasidėjo mano trečioji savaitė Kretoje. Dvi savaites atsidžiaugiau stovyklomis, daug keliavau, bendravau, kūriau atmosferą, net gaminau valgyti. Dabar jaučiuosi išsekusi ir išsisėmusi. iki tokio lygio, kad, sėdėdama terasoje su pasakišku vaizdu į smaragdinę jūrą, salas ir žuvėdras, noriu tik verkti. Nes nebedžiugina. Nes, kai pavargstu nuo intensyvo, net mano svajonių gyvenimas, kurį pati susikūriau, užknisa. Net mano jūra, dėl kurios gyvenu, tampa neįdomi ir dar priekaištaujanti – Julija, tai gal nemoki jausti dėkingumo už tai, ką turi? Nebevertini? Realiai žinau, kad visa tai – nuovargis. Pailsėsiu, ir praeis. Todėl šįkart – ne apie nuovargį. Šįkart – apie nematomą laisvo, nepriklausomo, freelance gyvenimo pusę. Apie tai, kiek pastangų reikia, kad jis vyktų, ir kad visur mūšiai vienodi, skiriasi tik drakonai.
Savidisciplina. Freelanceriui nereikia anksti keltis, būti ofise, laikytis griežto kitų primesto grafiko. todėl turiu būti pakankamai stipri, kad 6 ryto jau kilčiau iš lovos. Kad susiplanuočiau dienos maitinimąsi. Kad prisėsčiau prie darbų, nes, nesant įsipareigojimų kitiems, gali visą dieną prabimbinėti. Todėl esu susiplanavusi, jog kas rytą, patį efektyviausią laiką nuo 8 iki 11 h skiriu protiniam darbui. Kas dieną mankštinuosi. Kas dieną daug einu arba renkuosi kitą aktyvią laisvalaikio formą. Kas dieną rūpinuosi savo plaukais, nagais, oda. Kas dieną – aibės įpročių ir ritualų. Tam, kad būtų sistema, tvarka, aiškumas.

Kasdienė mankšta. Galvojate, kad aš kasryt nekantraudama tiesiu jogos kilimėlį? Tikrai ne. Pavyzdžiui, šįryt – pasižiūrėjau į kilimėlį, ir pasidarė bloga. Nenoriu daryti mankštos. Gal neturiu jėgų arba nuotaikos. Gal – abiejų. Tačiau dažnai vis tiek priimu sprendimą nors 20 min. pasimankštinti. Įpročio, sveikatos ir valios stiprinimo vardan. Taigi, ramiai: mes, treneriai – irgi žmonės, ir mankštos idėja ne visada prilygsta šokoladinių ledų malonumui.

Mitybos režimas. Laisvas darbo grafikas neturi išbalansuoti normalaus maitinimosi, todėl pusryčiai, pietūs, vakarienė, pakankamas skysčių kiekis – privalomi. Kita vertus, dažnai darbuojuosi savo virtuvėje, todėl čia turiu susilaikyti nuo pagundų ištisai gurkšnoti kavą arba užkandžiauti. Kadangi esu vegetarė, nevalgau to, ano, trečio. Nuolat tenka atidžiai rinktis produktus, analizuoti, skaityti sudėtis. Daugiau nei mėnesį trunka #sugarfreelife (atsisakiau rafinuoto baltojo cukraus). Viskas gerai, ir viskas faina, bet kartais tikrai nervina, kai negaliu nusipirkti raugintų kopūstų arba padažo, nes juose yra cukraus!!

Atostogos. Kadangi pati freelancer’io kasdienybė yra beribė ir freestyle, tai, net prasidėjus atostogoms, nelabai jaučiu skirtumo. Dažnai prarandu tą šventės jausmą, kurį jūs visi patiriate, ištrūkę iš savo biurų ar verslų. Aš gi – pakeičiu aplinką, kur nors išvyktu, bet realiai ir toliau turiu tiek pat (ar net mažiau) laisvės kaip ir namuose. Todėl turiu ieškoti džiugesio kituose dalykuose.

Photo Credits

Photo: Unsplash

 

Ne visos atostogos yra atostogos. Dažnai tai būna workation (išvyka, kelionė, atostogos, kurių metu dalis laiko skiriama darbui). Pavyzdžiui, vykstu prie jūros, tačiau ten bent kartą per dieną vedu treniruotę, organizuoju renginį ar intensyviai bendrauju su žmonėmis. Arba išvažiuoju slidinėti, tačiau nors valandą per dieną atsakinėju į laiškus ar rūpinuosi FB komunikacija. Išeina, kad nuolat levituoju tokiam tarpiniam variante – nei normaliai dirbu, nei normaliai ilsiuosi. Prie to jau seniai pripratau, tačiau kartais jaučiu, kad norėtųsi maksimaliai panirti arba į viena arba į kita. Toks būties modelis dažnai “taško”, gerokai apsunkina sąmoningą buvimą “čia ir dabar”.

Pinigai. Būna mėnesių, kuomet neuždirbtu nė cento, būna – smarkiau padirbėjus, ateina daugiau finansinės naudos (įvairiom formom). Vadinasi nuolat gyvenu nestabilume ir kruopščiame biudžeto planavime. Tvirtai žinau, kad toks nesaugumas – ne kiekvienam. Man irgi pasitaiko “panikos priepuolių”, nerimo dėl artėjančios mokesčių dienos ar stiprių abejonių dėl didesnio pirkinio.

Prarasti hobiai. Taip jau būna, kad veikla, buvusi hobiu, malonumu, pabėgimu nuo kasdienybės virsta pajamų šaltiniu arba ima užimti vis daugiau vietos gyvenime. Ir štai tos pačios treniruotės, kurias taip mylėjau, nebeveža. Ne tik nesinori vesti jų kitiems, nevilioja net pačiai ant kilimėlio stotis. Kyla įtampa ir pesimizmas. Tada ateina suvokimas, kad svarbiausia – saikas. Ieškau balanso tarp pajamų, hobių, laiko jiems skyrimo. Yra ir gera žinia: čia atsiveria erdvė naujiems hobiams, atradimams, nuotykiams.

Ar toks freestyle gyvenimas blogesnis/geresnis už tradicinį grafiką? Nemanau. Jie tiesiog kitokie, skirtingi. Labai savotiški. O žmonės, pasirinkę vieną arba kitą, mokosi savas pamokas, laiko savus egzaminus ir gyvenimu mėgaujasi savaip.

Nors kartais tikrai atrodo, kad paprasčiau būtų įsistatyti save į samdomo, tradicinio darbo rėmus, kur daug kas suplanuota už mane, suorganizuota, kur stabiliau ir saugiau, aš, visgi, renkuosi būtent tokį gyvenimo būdą, Jis – puiki aikštelė mokytis priimti, paleisti, žvelgti kūrybiškai, tobulėti ir augti, pažaboti prisirišimo, lūkesčių, neišmanymo drakonus.